LTENRUES
PRADŽIA NAUJOKAMS JAUSMAI MANO VIZIJA GYDYMAS PSICHOTERAPIJA PSICHOANALIZĖ STRAIPSNIAI KONTAKTAI


SVEIKATA
Rise and go; your faith has saved you

NAUJOKAMS
 Nuo projekto pradžios praėjo keli metai. Aš gavau per tą laiką nemažai pageidavimų padaryti tinklalapio tekstą labiau suprantamą ir prieinamą lankytojams, kurie neišmano psichologijos, psichoterapijos ir psichoanalizės. Pabandysiu tai padaryti. Kaip aš rašiau anksčiau, dvasia, įeidama į mūsų sielą, pažadina jausmus, kurie paleidžia mūsų mintis. Prasideda nuolatinis procesas: jausmai tampa mintimis, mintys pažadina suvokimą, keičiasi jausmai, vėl pažadina mintis ir taip iki begalybės. Bet koks pasipriešinimas savo jausmams pagimdo iškrypimą ir klaidų atsiradimą. Tai ne visada yra blogai, nes jeigu vėliau individas išmoksta susitaikyti su savo prislėgtais jausmais, tai jis įsigyja nepalyginamą, neįkainojamą asmeninę patirtį. Jeigu neišmoksta, atsiranda patologinė reakcija, kuri ilgainiui paskatina ligos atsiradimą. Tokioms konfliktinėms situacijoms spręsti, kai žmogus savarankiškai nesusiranda sprendimo, žmonės išgalvojo sau pagalbininkus. Pradžioje tai buvo visokie šamanai ir guru, vėliau – dvasininkai, ir, pagaliau, ХХ amžiuje, - psichologai, psichiatrai, psichoterapeutai. Visi jie dirba bendrą darbą – bando padėti sielai. Kiekvienas, suprantama, daro tai savaip, pradedant nuo asmenybės individualumo ir baigiant sistemų skirtumu. Yra daugybė metodų paveikti žmogaus sielą, bet tik du poveikio būdai: įtikinimas ir paaiškinimas. Jų kraštutiniai pasireiškimai yra hipnozė ir psichoanalizė. Hipnozės privalumas ir patrauklumas yra neįprasta nauja patirtis, greitas ir įspūdingas efektas. Prie jos trūkumų galima priskirti tai, kad dalyviai dažnai įsivaizduoja hipnozės operatorių kaip pranašą, mesiją, ir, atitinkamai, pats operatorius hipnotizuotojas kartais suvokia save panašiai. Grynai techninis trūkumas yra tas, kad konflikto simptomai sugrįžta, jeigu nepašalinamos jo priežastys. Hipnozė vykdoma hipnotizuotojo naudojant bet kurį dėmesio koncentracijos metodą: žiūrėjimą į kažkokį objektą-svyruoklį, švytintį tašką ir panašiai, arba judėjimo metu, susikoncentravus ties judėjimo pojūčiu. Hipnotizuotojo funkcija numato hipnotizuojamojo dėmesio koncentraciją, kad jo dėmesio neatitrauktų kiti dirgikliai. Čia yra ir nauda, ir apribojimas, nes negalima nieko užhipnotizuoti jam nenorint. Tam, kad hipnozė būtų sėkminga, hipnotizuotojas turi būti jautresnis už savo klientą, kad pajustų, ko anas nori. Visuotinė sąmonė dažnai traktuoja visa tai atvirkščiai. Hipnotizuotojui priskiriama magiškoji galia, jis įsivaizduojamas kaip asmenybė, valdanti kitus. Tai yra klaidinga nuomonė, būdinga totalitarinėms, autoritarinėms bendruomenėms ir jose naudojama. Žmogui įeinant į hipnozės būklę (transą) hipnotizuotojas balsu, įtikinėjimo frazėmis pagilina šią būklę ir vėliau perduoda tam tikrus nuostatas, naudingas konkrečiam žmogui. Hipnozės transe žmogus prisiliečia prie nuosavų išgyvenimų, patiria būseną, panašią į tą, kurią jis jaučia prieš atsibusdamas arba prieš užmigdamas. Jis įsigyja nuosavą sąmoningo atsipalaidavimo patirtį. Dėl to išmokti autohipnozės galima per 10-12 kartų. Viskas, kas trunka ilgiau, prisijungia išgyvenimų interpretavimo elementus – psichoanalizę. Psichoanalizės ir visų ilgalaikių psichoterapijų (ilgalaikės – tos, kurių trukmė yra nemažiau 24 sesijų) privalumas yra bandymas pašalinti priežastis, kurios sukėlė konfliktą, ir tuo pačiu suteikti žmogui naują jo asmenybės raidos galimybę. Trūkumas yra tas, kad tam reikia labai daug laiko, paprasčiau sakant, tai yra labai brangu, taip pat yra labai sudėtinga parengti specialistus, Be to, psichoanalitikai dažnai nesugeba pamokyti žmogaus taip, kad jis galėtų išspręsti savo vidinį konfliktą. Psichoanalizės bandymas prisidengti savo raidos sudėtingumu, jo daugiau negu šimtmetinė istorija, perėjimas prie vis ilgesnės analizės priverčia ieškoti naujų interpretacijų perdavimo formų, naujų psichoterapijų formų. Dabartinė situacija yra tokia, kad, nepaisant visos kritikos, nėra sugalvota nieko progresyvesnio ir naujesnio interpretacijų mene, negu psichoanalizė. Psichoanalizė jos klasikiniame pavidale vyksta nuo 4 iki 6 kartų per savaitę, po 45 – 50 minučių. Pacientas guli kušetėje, už jo nugaros arba iš šono sėdi psichoanalitikas. Pacientas sako viską, kas jam ateina į galvą. Jei į galva ateina kažkas, ko sakyti jis nenori (gėda, baisu, neįdomu), rekomenduojama pasikalbėti su analitiku apie tai, kodėl nesinori apie tai kalbėti. Bazinė psichoanalizės taisyklė: jeigu apie kažką nekalbama, tame slypi visu problemų sprendimas ir analizė bus neefektyvi. Analizės trukmė nuo 3 iki 17 metų, kartais ir ilgiau, vidutiniškai - 5-7metai. Visa psichoanalitiko funkcija – tai interpretavimas, pavadinimas to, ką jis išgirdo nuo paciento savais žodžiais, savo suvokimo ir vaizdo to, ką jis išgirdo iš paciento, pateikimas. Rezultatas yra nauja paciento patirtis suvokiant save patį. Iš tokių „išorinių“ efektų galima paminėti džiaugsmą nuo kažkokio svarbaus prisiminimo, to, kas buvo seniai pamiršta, arba malonumas nuo savęs suvokimo naujoje būsenoje. Dabar galime pasikalbėti apie tai, ką tokio naujo sugalvojo daktaras Šarovas, ir ar sugalvojo jis kažką iš viso. Aš laikau savo atradimu tai, kad visą žmogaus psichikos funkcionavimo procesą galima „parodyti“ bet kuriam žmogui ir pakankamai greitai jį pamokyti analizuoti save, tam, kad jis galėtų pats naudotis savo galimybėmis, ir tokiu būdu įsigytų svarbiausią psichoanalizės vertybę – proto laisvę, o per ją ir dvasios laisvę. Taikomasis viso to pasireiškimas yra pasveikimas nuo daugumos ligų. Ir čia mes vėl patenkame į žmogaus prigimties spąstus. Daugumai žmonių nesirgti yra svarbiau, negu tapti laisvais, ir sąmonė atkakliai stengiasi atmesti tą idėją, kad liga ir yra dvasios nelaisvės pasireiškimas. Mano metodo trūkumas šiandien yra tas, kad vietoj savianalizės įgūdžio kartais tenka gaišti metus tam, kad įveikčiau mąstymo stereotipus ir įrodyčiau tai, kas yra akivaizdu man, bet nėra akivaizdu pacientui. Mano kolegos psichoanalitikai pasakytų, kad tai ir yra psichoanalizė, ir nieko naujo. Bet naujumas yra tas, kad psichoanalizėje ieškoma abiems nežinomo konkrečios problemos sprendimo, kuri slypi už neurotinių simptomų. Aš mokinu sąmoningai spręsti problemas. Pasinaudokime pagrindine psichoanalizės priemone – asociacijomis. Tai, apie ką aš kalbėjau anksčiau, galima palyginti su mokymusi skaityti arba skaičiuoti. Išmokti gali kiekvienas, bet ne visi taps skaitytojais arba matematikais. Bet mokėdamas skaityti žmogus gali perskaityti bet ką. Paasocijuokime toliau. Psichoanalizę galima įsivaizduoti kaip gebėjimą skaityti ir gebėjimą nagrinėti paskui visas perskaitytas knygas, o tai jau yra savaime įdomu. Pažiūrėkime į psichoanalitikų bendriją. Visą veiklą sudaro literatūros skaitymas, atvejų iš praktikos aprašymas ir aptarimas. Man yra labiau patrauklu mokyti skaityti ir suteikti pasirinkimo laisvę. Mūsų laikų sudėtingumas kalbant apie mano metodą slypi tame, kad žmonija skaito seniai ir suvokia tai kaip kažką natūralų, o tuo metu sąmoningai analizuoti save it taip spręsti visas savo problemas gali tik išrinktieji. Kiek analizės būdų atrado žmonės... Matematinę, ekonomine, finansinę, sociologinę... Ir visur yra naudojami tie pats įgūdžiai. Bet vienos ar kitos mokslo šakos šalininkai primena žmones, kurie skaito vieną knygą, bet negali perskaityti kitos, nors jos yra parašytos viena kalba. Iš tikrųjų vienos mokslo šakos studijavimas reikalauja labai daug laiko. Bet aš mokau šio įgūdžio kiekvieną. Klasikinis būdas judėti nuo bendrojo prie smulkmenų yra visada efektyvesnis, negu judant nuo smulkmenų prie kažko bendro. Bet šiam būdui visada reikalingas naujas fundamentalus Visatos arba fizikos, organizmo arba psichikos sandaros modelis. Kopernikas, Niutonas, Einšteinas, Froidas. Aš neatradau kažko naujo po Froido, bet susiradau jo idėjų praktinio panaudojimo būdą, kuris skiriasi nuo psichoanalizės. Pasikartosiu, man ne gaila gaišti laiką mokant paprasto dalyko, todėl aš ir sukūriau šį projektą norėdamas palengvinti užduotį kaip sau, dirbant su savo pacientais, taip ir visiems kitiems žmonėms. Aš tikiu, kad žmonės yra talentingi, kad žinių nepaslėpsi, kad kuo daugiau bus laisvų žmonių pasaulyje, tuo laisvesnė bus žmonija. Nesigilindamas į savo metodo technines smulkmenas, galiu pasakyti, kad aš pasinaudoju tuo, kad mūsų psichikos sistemoje yra vadinamoji Edipo matrica, tai yra psichika turi tretinę struktūrą. Joje per laiko vienetą mūsų sąmonė atlieka vaidmenį, kuris mūsų patirtyje siejamas su vaiko, tėvo arba motinos vaidmeniu. (Grafiškai tai atrodo kaip trikampis iš trijų ratelių tinklalapio kiekvieno puslapio viršuje). Psichinė laisvė ir savianalizės gebėjimas numato sąmoningą galimybę pasirinkti savo valia vieną iš šių trijų pozicijų bei pasinaudoti požiūrio žiūrint iš kiekvienos pozicijos privalumais individui bendraujant su realybe. Atradimo esmė yra tame, kad mes esame įpratę žiūrėti į bet kurią gyvenimo situaciją kaip į „aš“ ir „jie“ sąveiką. Tai yra būdinga net ribinei asmenybei (yra toks psichiatrų „keiksmažodis“). Labiau subrendusios asmenybės situacijoje „aš“ ir „jie“ turi dvi savojo „aš“ pozicijas: „taip“ ir “kitaip“. Tai yra žmonijos sąmoningo suvokimo standartas šiuo metu. Savianalizės gebėjimas yra elementarus: reikia tiktai, suvokiant save pozicijose „taip“, „kitaip“ arba „jie“ tiesiog leisti sau kontaktuoti su visais trimis įspūdžiais ir atsipalaidavus priimti naują paties savęs suvokimą. Tame ir yra mano atradimas. Mes galime tai vadinti psichikos sintetine funkcija, bet tai būtų supaprastinamas. Man tokia psichikos funkcija tiesiog neegzistuoja. Yra tik suvokimas ir analizavimas. Štai ir viskas. Pasakėlės pabaiga. Jei kas nors neaišku, atsiprašau. Mokytojai visada yra kvailesni už savo mokinius, nes juos apriboja jų pačių sukurtos konstrukcijos. Paprasčiau kol kas nemoku. Saugokite save ir būkite sveiki.
PRADŽIA NAUJOKAMS JAUSMAI MANO VIZIJA GYDYMAS PSICHOTERAPIJA PSICHOANALIZĖ STRAIPSNIAI KONTAKTAI